Kineziterapija – tai platesnis požiūris į judesį, į metodus, kurie taikomi dirbant su skirtingų negalių ar sutrikimų turinčiais žmonėmis. Tai ne tik fiziniai pratimai, fizioterapija, bet ir tinkamų kompensacinių priemonių pritaikymas. Viskas daroma dėl vieno tikslo – kad žmogus būtų sveikas, o turintis negalią taptų kuo savarankiškesnis, mažiau priklausomas nuo aplinkinių.

Šis terapijos būdas pagrįstas tuo, kad tinkamas kūno judesys padeda atnaujinti, pagerinti ir išlaikyti kaulų, raumenų, širdies, kraujagyslių ir kitų sistemų funkcinę būklę.

Kineziterapijos principai

  • Laipsniškumas. Šiuo principu vadovaujantis didinamas krūvis. Gydomojo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos seansų skaičius, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, intensyvumas, sudėtingumas.
  • Sistemingumas. Kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką, nedarant ilgesnių pertraukų.
  • Individualumas. Vadovaujantis šiuo principu, įsigilinama į patologinio proceso pobūdį, priežastį, adaptacines organizmo galimybes, paciento fizinį išsivystymą, amžių bei profesiją.
  • Sąmoningumas. Sąmoningas ir valingas ligonio dalyvavimas gydymo procese, bendradarbiavimas su kineziterapeutu turi reikšmės procedūrų efektyvumui.
  • Visapusiškumas. Kineziterapijos procedūra veikia ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą, lavina neurorefleksinius, endokrininius mechanizmus, didina organizmo adaptacines galias.

Kineziterapija gali būti taikoma:

  • po ilgųjų, dubens kaulų lūžių ir ligų;
  • po sąnarių operacijų (artroplastikos, sąnario pakeitimo operacijų), galūnių amputacijų;
  • sergant artritais ir artropatijomis;
  • po neurologiškai nekomplikuoto kompresinio stuburo slankstelio lūžimo;
  • po nudegimų;
  • skausminio sindromo mažinimui (skausmo mažinimui);
  • pažeistų galūnių funkcijos lavinimui (raumenų jėgos stiprinimas, padidėjusio raumenų tonuso mažinimas, judesių amplitudės gerinimas);
  • stuburo statinių - dinaminių funkcijų lavinimui;
  • pusiausvyros ir koordinacijos, eisenos lavinimui;
  • mobilumo funkcijų lavinimui;
  • fizinio krūvio toleravimo didinimui;
  • psichoemocinės būklės gerinimui;
  • savarankiškumo, apsitarnavimo kasdieninėje veikloje didinimui;
  • laikysenos gerinimui;
  • raumenų stiprinimui.

Labai didelę kineziterapijos dalį sudaro paciento edukacija, kurios pagalba pacientai mokomi, kaip ne tik taisyklingai judėti, bet ir kokie įpročiai bei nuostatos gali būti pagrindiniai skausmo sukėlėjai ir kaip juos keisti.