Nugaros skausmas yra viena dažniausiu griaučių raumenų sistemos problemų, kuri prasideda jau jauname amžiuje. Daugiau negu 80 procentų žmonių gyvenimo eigoje pajaučia šią problemą. Dažniausia jos priežastis yra kasdieninėje veikloje praktikuojamos ydingos nugaros padėtys arba judesiai, pavyzdžiui ilgalaikis sėdėjimas susikūprinus arba pasikartojantys lankstymosi judesiai per nugarą sandėlyje, kilnojant dėžes.
Skausmas gali kilti iš bet kurios sudirgintos struktūros stubure arba šalia jo, tačiau nustatyti tikslią struktūrinę dalį iš kurios skausmas kyla yra sunku, o tokių dalių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, du žmonės gali turėti identišką pakitimą stubure, tačiau vienas skausmą gali jausti, o kitas ne. Todėl remtis tik radiologinių tyrimų duomenimis, stengiantis nustatyti skausmo priežastį ir gydymą, yra neefektyvu.
Gydant nugaros skausmą, metodai remiasi į skausmo priežasties nustatymą, tai yra, dėl ko problema apskritai atsirado. Tai išsiaiškinus, bandoma priežastį modifikuoti. Dažniausiai tai reiškia kasdieninės veiklos ar padėčių modifikacijas. Kai šis pirmas etapas yra atliktas, yra ištiriama žmogaus funkcinė būklė. Pagal tai parenkami kiti gydymo metodai – fiziniai pratimai, masažas, neurodinaminės intervencijos ir kt. su tikslu sumažinti skausmą ir paruošti kūną atlaikyti skirtingas fizines veiklas dienos eigoje.
Žinoma, po stiprios traumos, autoįvykio, esant sunkiai būklei, ar kai pasireiškia vienas ar keli iš šių simptomų - nuolatinė vienos arba abiejų kojų dalių nejautra, jėgos praradimas kojoje, labai stiprus nuolatinis skausmas, tarpvietės aptirpimas, šlapimo ar išmatų nelaikymas – nedelsiant reikalinga gydytojo konsultacija.
Lėtinis skausmas turi savyje daugiau komponentų. Manoma, kad skausmo šaltinis yra mechaninis dirgiklis nugaroje, tačiau skausmo išraišką moduliuoja ir aplinkiniai veiksniai. Kiek stipriai skausmas bus jaučiamas priklauso nuo miego kokybės, mitybos, streso ir kitų aplinkos veiksnių, todėl lėtinio skausmo gydymas yra sudėtingesnis ir užtrunka ilgiau. Įsivaizduokite skausmą kaip signalizaciją. Jeigu į namus kartą į savaitę įsibraus vagys, mes norėsime jautresnės signalizacijos ir geresnės apsaugos. Mūsų kūnas reaguoja panašiai, o skausmas, kurį jaučiame yra savotiška signalizacija, kad kažkas yra negerai. Kuo ilgiau tas pats dirgiklis provokavo skausmą, tuo labiau ta vieta pasidaro jautresnė. O jeigu aplink patiriame dar papildomo streso, kūnas bando tą vietą dar labiau apsaugoti, pagerindamas signalizaciją, kad dar labiau neužsigautume.
Tačiau skausmo išraiška priklauso ne tik nuo to, kiek ilgai skausmas yra buvęs, bet ir nuo to kaip mes skausmą suvokiame. Pavyzdžiui, du vaikai eina gatve ir abu užkliūna už to paties rasto ir nukrenta. Prie vieno mama pribėga išsigandusi ir žiūri ar nieko neatsitiko. Vaikas pradeda verkti. Antro vaiko mama nepribėga, vaikas atsikelia pasižiūri į ja, mato, kad nėra ko jaudintis, eina toliau. Manoma, kad kuomet vaikui augant yra sureikšminami jo „nelaimingi atsitikimai“, gyvenimo eigoje jis turės padidintą riziką jausti nugaros ir kitus skausmus.
Taigi, gydant nugaros skausmą, turime suprasti, kad tai nėra mygtukas, kuris visiems veikia taip pat. Reikia atsižvelgti į skirtingus kompleksinius veiksnius, kuriuos kiekvienas žmogus turi savo. Specialistas niekada nedirbs vienas, o kaip komanda su žmogumi, kurio problemą jie bando spręsti.
“Vibramedica” klinikoje dirbantis kineziterapeutas Lukas Auzins specializuojasi nugaros skausmų srityje, sugeba atrasti skausmo priežąstis. Bendradarbiaudamas ir dirbdamas su pacientu, sėkmingai pašalina skausmus. Žmogus vėl gali grįžti į normalią ir sveiką kasdienybę.