Pastarieji treji metai didelei daliai pasaulio gyventojų buvo kupini nuolatinio nerimo. Patyrėme pandemiją, ekonominius sunkumus, Rusijos agresiją prieš kaimyninę šalį. Šios patirtys iki šiol tebekelia stiprias emocijas. Metai baigiasi ir norisi tikėti, kad kitais viskas bus geriau, tik kaip tai padaryti?

„VibraMedica“ psichologė Junita Zelmikienė sako, kad save nuramintume ir nebijotume kurti ateities planų, reikėtų įvertinti situaciją. Pasikalbėti su savimi ir atsakyti į kylančius klausimus – pirmas žingsnis link geresnės savijautos.

– Pastaraisiais metais pasaulis patiria nemažai išbandymų. Iš pradžių – pandemija, tuomet – karo neramumai Ukrainoje, nerimas dėl ateities. Kaip patikėti, kad kažkada vėl viskas bus gerai?

– Kad ir kaip sunku tuo patikėti, žvelgiant istoriškai, žmonės niekada negyveno taip gerai, saugiai ir ramiai, kaip pastaruosius kelis dešimtmečius. Būtent todėl, mano manymu, susidūrus su pandemija mums buvo taip sunku prisitaikyti, išlikti ramiems ir nesunkinti situacijos. Dabartinė žmonių karta nėra patyrusi maro, karo, tik mūsų seneliai žino, kas yra karas, tremtis ir badas. Jie turbūt pritartų, kaip saugiai mes gyvenome visus tuos metus. Daugelis iš mūsų nesame patyrę nepritekliaus, priešų armijos puolimo, bado, kokį patiria žmonės, gyvenantys trečiojo pasaulio šalyse, nepaisant to, vis tiek dauguma žmonių kasdien jaučia įtampą ir išgyvena emocinį skausmą. Ir ką tai sako? Kad daugeliu atvejų emocinę kančią sukelia ne realios situacijos, o mūsų mąstymas.

Evoliuciškai mes išmokome neigiamą patirtį įsiminti labiau nei teigiamą, todėl esame linkę nuolat numatyti katastrofinius scenarijus, nes to mums reikėjo, kad išliktume. Todėl kasdienėse situacijose sąmoningai turime save grąžinti į tai, kas gero vyksta mūsų gyvenime.

Žiūrint realistiškai, mes nežinome kaip bus ateityje, ir žadėti, kad viskas bus vien tik gerai, būtų melas. Didžiausia, mano nuomone, žmonių problema yra ta, kad mes nuolat siekiame sumažinti kančias, norime gyventi be skausmo, diskomforto, nepatogumų, nejausti stiprių emocijų, todėl mes kasdien patiriame įtampą.

– Sunku net kurti planus ateinantiems metams, kai aplinkoje tiek daug nestabilumo. Kaip įkvėpti save nepasiduoti niūrumui?

– Gyvenimas yra visoks – stabilus ir nestabilus. Turime priimti tai, kad gyvenime yra ir bus dalykų, kurių mes negalėsime kontroliuoti, todėl turime išmokti išbūti diskomforto būsenoje, suprasti, kad nieko nėra amžino ir kad visos situacijos turi pradžią bei pabaigą.

Dėkingumo praktikavimas, fizinio aktyvumo, psichologinio atsparumo ir lankstumo didinimas, minčių, kurios mums kelia nerimą, įsivardijimas ir racionalizavimas, manau, labai padėtų apnikus niūrioms mintims.

– Ar jaučiate panašias nuotaikas savo pacientų gretose?

– Manau, kad nestabilumą ir įvairių emocinių sunkumų patiria visi – ne tik tie, kurie lanko psichoterapiją. Skirtumas tik toks, kad pastarieji nusprendė dėl savo blogos savijautos kažką daryti.

Nors prasidėjęs karas Ukrainoje sukėlė žmonėms daug stiprių emocijų, tačiau pandemijos laikotarpiu žmonės įgijo daugiau įgūdžių, kaip išbūti sunkiose situacijose ar susitvarkyti su patiriama įtampa. Dauguma savo nerimą nukreipė prisidėdami prie įvairių akcijų, skirtų nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms. Kitaip tariant, šiuo metu žmonės į terapiją kreipiasi dėl pačių įvairiausių patiriamų sunkumų.

– Kartais psichologai pataria sudėtingus laikotarpius tiesiog „išbūti“. Kaip pajusti, kada „būti“ nebepakanka ir laikas kreiptis pagalbos?

– „Išbūti“ nepakanka tada, kai mūsų patiriama emocinė būsena trukdo mums funkcionuoti kasdienėse situacijose, kai jaučiame, kad neturime pakankamai įgūdžių išspręsti iškilusius sunkumus, kai įprastiniai nusiraminimo būdai nebeveikia. Tokiu atveju minėtas patiriamas situacijas reikėtų aptarti su psichikos sveikatos specialistu.

– Sudėtingais gyvenimo laikotarpiais ne visada galime kažką pakeisti. Kaip susitaikyti su savo bejėgiškumu?

– Galbūt čia labiau tiktų žodis ne – susitaikyti, o priimti tai, kad ne visos situacijos priklauso nuo mūsų. Svarbu užduoti klausimą, ar būtina kažką keisti, gal galima šį gyvenimo laikotarpį priimti kaip dar vieną patirtį ir tiesiog išbūti negramzdinant savęs į bejėgystės jausmą? Juk išmokę susitvarkyti su iškilusiais sunkumais mes emociškai tobulėjame. Nereikia norėti „užgesinti visų gaisrų“, jie ir patys kažkada užgęsta.

– Dažnai nemokame padėti sau ar artimajam, kartodami „susiimk“, „sportuok“ ar tiesiog – „neliūdėk“, kodėl tokie patarimai dažnai neveikia ar net pagilina krizę?

– Tokios sakomos frazės kitam signalizuoja, kad mes nenorime priimti to žmogaus jausmų. Mes apskritai sunkiai išbūname su savo ir kitų patiriamomis sunkiomis emocijomis, o vietoje to, kad tiesiog išklausytume, dalijame „neprašytus patarimus“. Kartais gerai, kai save motyvuojame, pavyzdžiui įsitraukti į fizinio aktyvumo reikalaujančias veiklas, nes moksliškai įrodyta, kad fizinis aktyvumas gerina mūsų emocinę sveikatą. Bet jeigu draugui, kuris dalijasi savo sunkiais asmeniniais išgyvenimais, sakote susiimti, pasportuoti, jam gali atrodyti, kad jo problemos jums nerūpi ir jūs visiškai jo nesuprantate. Vien tik buvimas su žmogumi jam sunkiu momentu ir išklausymas gali būti šimtus kartų naudingesnis nei kalnas patarimų.

– Įsisiautėjus pandemijai šoktelėjo psichologų ir psichoterapeutų paklausa, ar tai rodo didėjantį mūsų sąmoningumą apie psichologinę sveikatą?

– Prasidėjus pandemijai žmonės patyrė nežinomybę ir daug kitų stiprių jausmų. Pirmiausia, pas psichologus žmones atvedė darbų praradimas, pajamų netekimas, patiriamas nerimas dėl ateities, išgyvenami emociniai sunkumai dėl socialinės atskirties, bendrai tariant – krizė. Kita vertus, šis laikotarpis sumažino psichikos sveikatos stigmatizavimą, žmonės labiau pradėjo pasitikėti ir kreiptis pagalbos į specialistus.

– Kiek įtakos asmeninei savijautai turi bendrystės jausmas?

– Bendrystės jausmas mums yra įgimtas ir išties labai svarbus mūsų gerai asmeninei savijautai. Bendrystė yra apie tai, kad ištikus nelaimei mane parems, palaikys, kad aš neliksiu vienas, nes aš esu kažkokios grupės dalis.

Nors vykstantis karas sukėlė visiems daug nerimo, tačiau daugumos mūsų susitelkimas padėti nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms labai suvienijo mus, kaip tautą – atsirado bendrumo jausmas, kurio mums trūko labai ilgai.

– Gauname didelį neigiamų naujienų srautą, kita vertus, mūsų kieme karas nevyksta. Tai gali sukelti kaltę dėl prastos savijautos. Kaip neįsivelti į konfliktą su pačiu savimi?

– Už informaciją, kurią įsileidžiame į save, esame atsakingi tik mes patys. Reikia labai atsakingai įsivertinti, kokią įtaką man, kaip asmenybei, daro per didelis neigiamos informacijos srautas. Jeigu didžiąją dienos dalį užima naršymas socialiniuose tinkluose ir neigiamos informacijos skaitymas, naivu tikėtis, kad nuo to jausimės emociškai geriau.

Prieš panirdami į neigiamų naujienų srautą, pirmiausia paklauskime savęs, kaip nukreipti savo neigiamas mintis ir patiriamą neteisybės jausmą pozityvia linkme. Tarkime, galima prisidėti prie įvairių socialinių akcijų, kurių tikslas yra padėti nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems asmenims.

Šaltinis www.lrt.lt